Žinau ir seniai pastebėjau, kad esu toks ne vienas. Mūsų nėra daug. Bet mūsų yra visur. Kiekviename mieste. Kiekvienoje bažnyčioje. Esame piligrimai. Savanoriai tremtiniai. Mus visus sieja tai, kad tam tikru savo gyvenimo etapu sąmoningai savęs neidentifikuojame su viena konkrečia parapija. Kada tik norime, tada laisvai migruojame iš vienos bažnyčios į kitą. Ir mes jau vienas kitą pažįstame. Ką ne visada gali pasakyti apie daugumos nuolatinių parapijos lankytojų tarpusavio santykius.
Turiu pripažinti, kad toks buvau ne visada. Ir sekmadieninės rutinos ėduonis čia visiškai nekaltas. Kūniška kelionė po savo miesto bažnyčias tiesiog sutapo su mano dvasinėmis paieškomis. Nes troškimas ir alkis pažinti tiesą mane pakvietė apleisti saugumą ir patogumą garantuojančią uosto teikiamą užuovėją ir leistis į kelionę. Labai viliuosi, jog laisvojo klausytojo statusas įvairiose bažnyčiose per ilgai neužsitęs. Tai yra tik vienas iš momentų mano dvasiniame gyvenime. Bet jis tikras ir nesumeluotas.
Savo kelionėse patiriu visko. Bet esu laimingas. Nes plečiasi mano pažinimo horizontas. Turiu puikią galimybę pažinti savo miesto bažnytinę tikrovę, kuri nėra statiška. Atvirkščiai – diaugiabriaunė ir judri. O tai yra gyvybės ženklas. Džiugu, nes savo kailiu dar kartą patiriu, kad dvasinė tikrovė nesileidžia primityviai ir tiesmukai nuspalvinama juoda arba balta spalvomis. Juk ir Dievo sukurto pasaulio tikrovės paletės margumas yra begalinis, kurį kiekvienas iš mūsų ir ataidime savo prigimtiniu unikalumu ir nepakartojamumu. O skirtinguose maldos namuose vykstanti įvairi dvasinė veikla kuo puikiausiai tai liudija. Tikrai kiekvienas galime rasti tai, ko iš tiesų stokoja ir ieško širdis.
Žinau ir su kiekviena diena vis aiškiau jaučiu ir suvokiu, kad ši mano benamystė negali amžinai tęstis. Ji būtų žalinga man pačiam. Anksčiau ar vėliau teks savo religines praktikas susieti su kokia nors viena parapija. Turiu prisipažinti, kad neieškau bažnytinėje erdvėje plyšio, kurį galėčiau privatizuoti ir tokiu būdu neva kompensuoti savirealizacijos trūkumą tikrovėje. Tačiau rasti savo vietą tikinčiųjų bendruomenėje yra natūralu. Ir net privaloma. Nes žmogus yra sukurtas kaip santykio būtybė. Tačiau dalyvauti bendruomeniniame šurmulyje vien tam, kad dalyvautum, man nėra priimtina.
Būsiu atviras: iš tiesų ieškau žmonių, panašių į save, kurie mėgsta tylią ir mąslią maldą, bet kartu nėra svetimas dalinimasis per maldą išgyvenamais potyriais. O šis tekstas būtent apie tokius žmones ir yra. Gaila, bet mes kol kas savame mieste esame tarsi avys be piemens, nes nėra kas mus suburtų po vienu stogu. Ir su kokia savo miesto parapija ateityje save susiesiu, visiškai nepriklausys nuo mano gyvenamosios vietos. Tai daugiau bus moralinis apsisprendimas, įsišaknijęs sąmoningoje laisvėje.
Jurgis Raudys
